Kaip susitaikyti su senėjimu?

Kaip susitaikyti su senėjimu?

Bėgant metams sveikatos mažėja, o raukšlių atsiranda vis daugiau... Kaip nustoti apie tai galvoti? Štai ką pataria psichologai.
 
Kas senatvės bijo labiausiai?
 
Senatvės baisi tikrai ne visiems. Dažniausiai jos baiminasi jauni žmonės – jie bijo ką nors praleisti, nežino, kaip gyvens toliau. Vyresni paprastai aiškiau mato savo amžiaus privalumus ir leidžia sau daugiau, negu jaunystėje. Vaikai jau užaugę, rankos laisvos – nebetenka galvoti apie tai, ką ir kada pamaitinti, tikrinti vaikų namų darbų ir pan. Kitaip tariant, jie mato visą savo amžiaus grožį: nors ir ilgisi jaunystės, jie randa kuo pasidžiaugti ir dabar.
 
O kas, jeigu materialinė gerovė bus nepavydėtina?
 
Čia ir visa esmė: reikia pasirūpinti, kad tada, kai sueis 50 metų, būtų kuo užsiimti. Kalba apie pramogas ir pomėgius, kurie vers jus judėti pirmyn, leis užsidirbti ir neleis smegenims per greitai pasenti. Vystytis ir tobulėti reikia nuolat. Net ir sulaukus 70-ies galima mokytis naujų kalbų – bus tik į naudą.
 
Ką daryti, jeigu kiekvieną rytą nubudęs fiziškai jauti, kad silpsti?
 
Fizinį silpnumą jaučia ne tik pagyvenę, bet ir jauni žmonės, o nuo vėžio nėra apsaugoti net ir vaikai. Tačiau yra įrodyta, kad mūsų savijauta yra labai susijusi su pasąmone. Žinoma, bėgant metams organizmas „nusidėvi“, ima šokinėti kraujospūdis ir pan., tačiau jeigu savimi pradedama rūpintis dar jaunystėje, net ir senatvėje galima jaustis puikiai. Ir palaikyti reikia ne tik fizinę, bet ir psichinę formą – t.y. nuolat mokytis ir augti. Atkreipkite dėmesį į tai, kad, pavyzdžiui, psichologai gyvena ilgiau. Ir esmė – net ne pati profesija, o tai, kad žmogus turi būti patenkintas savo darbu, patirti džiaugsmą, pasitenkinimą jį dirbdamas, matyti rezultatus, vystytis, mokytis.
 
O ką daryti, jeigu vaizdas veidrodyje kasdien liūdina?
 
Pasitenkinimas savimi, meilė sau – tai vidinė būsena. Žmogus, kuris save myli ir žino savo vertę, žiūrės į veidrodį ir matys grožį. Jeigu savęs nemylite, jums nepatiks jūsų atvaizdas net ir jaunystėje (nei jauna oda, nei ilgos kojos, nei krūtinės forma jūsų nedžiugins). Žinoma, galima griebtis plastinės chirurgijos ir kitų priemonių, kuriam laikui atidėti fizinį senėjimą, tačiau tai tėra laikina išeitis.
 
Jeigu moteris piktnaudžiauja kosmetinėmis procedūromis, peršasi išvada, kad ji nemato savo individualumo, ir nori įsisprausti į kokius nors standartus, rėmus (o visa tai taip pat kyla iš to, kad ji savęs nemyli). Jai atrodo, kad kai viskas bus „taip, kaip reikia“, gyvenimas susitvarkys, tačiau ji „apanka“ ir nemato tikrosios savęs. Tai – jau liga.
 
Kodėl pastaruoju metu taip daug kalbama ir mąstoma apie senatvę?
 
Tiesiog atsirado daugiau galimybių jaunystę išsaugoti ilgiau. Daug ką lemia vartotojiškos kultūros įtaka. Kuo silpnesnis žmogus, tuo lengviau jį apsukti aplinkui pirštą, įkišti viską, ko reikia ir ko nereikia. Senatvė – neišvengiamas dalykas, tačiau laikyti savęs senute ar senuku po 30-ies tikrai nebūtina. 25-erių metų merginai jokių botulino injekcijų nereikia – kad atrodytų puikiai, jai užtenka pareguliuoti mitybą ir pasportuoti.
 
Ar vyrai ir moterys skirtingai žiūri į senėjimą?
 
Galima sakyti, kad yra „statistiniai“ vyrai ir tie, kurie tikrai labai rūpinasi savo išvaizda ir grožiu. „Statistiniai“ stipriosios lyties atstovai puošia save statusą pabrėžiančiais daiktais: brangia avalyne, laikrodžiu ir pan. Raukšlės juos jaudina mažiausiai. Tiesą pasakius, jie apie tai beveik iš viso negalvoja. Senėjimo baimė būdingesnė moterims. 40-ies metų netekėjusi dama greičiausiai bus vertinama įtariai, o štai tokio pat amžiaus viengungis – itin trokštamas laimikis.
 
Ar imti pavyzdį iš vyrų?
 
Brandžios moterys turi daugybę privalumų – pavyzdžiui, patirties ir išminties. Tad jeigu vieną rytą pamatėte naują raukšlelę, panikuoti neverta. Viskas – jūsų pačių požiūryje į save.
 
Iš vyrų verta perimti požiūrį, kad bėgant metams tampama vertingesniu, išmintingesniu, geresniu. Mūsų grožis – tai ne tik išvaizda, bet ir vidus. Kai pro šalį praeina „ilgos kojos“, supranti, kad tai viso labo „ilgos kojos“. Ir ne daugiau.
 
Ką daryti, jeigu pradedi savęs gailėti: „na va, pasenau...“?
 
Tokios mintys – ne amžiaus, o greičiau depresijos ypatybė (o ji gali apimti tiek sulaukus 17-os, tiek 57-ų). Tipiška situacija: jauna moteris žiūri į veidrodį ir mato, kad jai ne 35-eri, o 50 metų: oda blanki, žvilgsnis – irgi. Visa tai – vidinės būsenos atspindys. Išvaizdą galima pakoreguoti, bet tai mažai ką pakeis, jeigu tuščia bus viduje. Jaunystė – tai visų pirma kibirkštėlė akyse, idėja: „Yra ko siekti!“ Jeigu ją turėsite, tai pastebėsite tiek jūs, tiek ir aplinkiniai.
 
Ar normalu, jeigu „biologinis amžius“ nesutampa su „psichologiniu“?
 
Svarbiausia – sveikam išeiti iš pubertatinio periodo (paauglystė, amžius, kai žmogus išgyvena krizę ir susiformuoja kaip asmenybė, tampa nepriklausomas nuo tėvų, savarankiškas). Šiuolaikiniai mokslininkai sako, kad jis baigiasi iki 25 metų, kai kurie – kad iki 30. Tai susiję su tuo, kad gyvenimo lygis ir kokybė pasikeitė. Jauni žmonės neskuba kurti šeimų ir auginti vaikų, mokosi maždaug iki 30-ies, renkasi profesiją, tobulina savo žinias ir įgūdžius. Pasibaigus šiam etapui, gyvenimas po truputį nusistovi, ir tai – puikus metas kurti šeimą. Geriausia, žinoma, jeigu pavyktų psichologiškai išlikti 35-40 metų amžiaus, tačiau tai normalu, jeigu fiziškai būdami 60-ies jaučiatės jauni.
 
Kaip dar galima kovoti su senatve?
 
Nepamirškite bendrauti. Nors bėgant metams tampa sunkiau megzti naujas pažintis ir palaikyti esamus ryšius, būtina būti tarp žmonių. Lankykite kokius nors užsiėmimus (šokius, kalbų pamokas ar vėlimo kursus – nesvarbu). Neužsisklęskite, savo senatvę pradėkite planuoti iš anksto (rūpinkitės savo sveikata, finansine gerove ir t.t.) ir, žinoma, džiaukitės ir vertinkite tai, ką turite dabar, nepraraskite susidomėjimo gyvenimu ir savo siekių.
 
Būkite sveiki!

Komentarai

Ar žinote, kad...

Jeigu jaučiate danties skausmą, pridėkite prie danties gabaliuką svogūno. Skausmas turėtų atlėgti.

Kitas faktas